„Ir ne pavojuose gyventi svarbiausia. Tai pretenzingas teiginys. Toreadorais aš nė kiek nesižaviu. Ne pavojus aš myliu. Aš žinau ką myliu. Gyvenimą...

O vis dėl to, nors žmogaus gyvybė ir pats brangiausias dalykas, mes elgiamės taip, lyg būtų už ją kas brangesnis. Bet kas?"

Antuanas de Sent-Egziuperi

Sugrįžę iš kalnų mes pasakojame savo artimiesiems įspūdžius apie baltuojančių viršūnių didybę, kerinčius saulėlydžius, gamtos grožį. Nutylime apie kalnuose slypinčius pavojus, bet patys puikiai suvokiame, kad alpinizmas be rizikos - neegzistuoja. Praeiti jos nematoma riba, pažinti save - gal būt tai mus ir traukia, panašiai, kaip šuolis - parašiutininką, greitis - lenktynininką, skrydis - sklandytoją. Noras išbandyti save pažįstamas daugeliui. Mus traukia kalnai, kur teisė rizikuoti suteikia pasitikėjimą savim ir draugu, einančiu vienam ryšy su tavimi. Tai nereiškia, kad įkopimuose alpinistai ieško pavojų. Atvirkščiai: patikimumas, saugus laipiojimas - pagrindiniai alpinisto savybių kriterijai. Rizika, kurią sąlygoja žmogaus veiksmai, turi būti sumažinta iki minimumo, bet ne viskas priklauso nuo žmogaus. Gamtos jėgų poveikio neįmanoma nei numatyti, nei apskaičiuoti.

Įkopimo metu sugenda oras, kyla audra. Alpinistai statosi palapinę, džiaugiasi saugaus prieglobsčio iliuzija. Trenkia žaibas...

Lygumoje vos juntamas žemės drebėjimas kalnuose sukelia katastrofišką griūtį, šluojančią visa kas pasitaiko jos kely...

Šimtmečius ant uolos ramiai gulėjęs akmuo krenta žemyn ir perkerta saugos virvę. Tokio įvykio tikimybė labai maža, bet ji egzistuoja...

„Man pasisekė įkopti visus keturiolika aštuoniatūkstantininkų ir likti gyvam todėl, kad aš visada žinojau, kada reikia sustoti, aš jaučiau, kada rizika buvo per didelė. Aš patirdavau pralaimėjimus, atsitraukiau vienuolikoje himalajinių ekspedicijų ir todėl aš gyvas" - yra pasakęs garsusis Reinholdas Mesneris.

Kiekvienas alpinistas žino kaip sunku atsisakyti viršūnės, kai yra bent mažytė sėkmės galimybė, viltis, pateisinanti kopimą į viršų. Laiku pasukti atgal - taip pat menas, kurio reikia mokytis.

Lietuvos alpinizmo istorija neilga, bet jos puslapiuose rasime ir džiaugsmingų pasiekimų, ir skaudžių netekčių. Nuo pirmos alpinizmo organizacijos įkūrimo Kaune praėjo truputį daugiau kaip trisdešimt metų. Šiandien galime pasidžiaugti per tuos metus organizuotomis ekspedicijomis, atliktais sudėtingais įkopimais įvairiuose kalnų rajonuose, lietuviškais vardais pavadintos viršūnės Tian-Šanyje, Pamyre.

Kalnai suteikia mums daug džiaugsmo akimirkų, bet kartais jie būna labai žiaurūs. 1959 m. Kaukaze žuvo Lietuvos alpinizmo pradininkai Gediminas Akstinas, Vytautas Vosylius, Feliksas Mieliauskas. 1971 m. kopdamas į Koronos penktą bokštą žuvo Konstantinas Zubovas, 1982 m. kopimo į Korženevskajos viršūnę metu sniego griūtis nutraukė Eugenijaus Bajoro gyvybę. Paskutiniai dveji metai Lietuvos alpinistams buvo ypač skaudūs. Netekome Algio Gudelio, Rutenio Varnecko, Sergejaus Moisenkos, Dainiaus Makausko.

Kalnai pasiima iš mūsų tarpo pačius geriausius... ir laukia naujų kopėjų. Laukia tų, kurie pratęs žuvusiųjų žygius.

Audrius Peseckas

Kaunas

Parašyta 1991 m. Lietuvos alpinistų memorialui skirtam bukletui