Paulius Jakutavičius. Fotografija kalnuose: prakaitu sulaistytos nuotraukos ir skaudžios pamokos

2009.02.11

Fotografija ir kelionės - neatsiejami dalykai. Fotografais kelionėse tampa ir tie, kurie fotoaparatą į rankas paima itin retai ir dažniau yra įpratę atsirasti nuotraukoje, o ne patys fotografuoti. Save priskiriu prie fotografų entuziastų, dažniau žvelgiančių į pasaulį pro vaizdo ieškiklį. Galėčiau netgi vadintis kelionių fotografu, nes, nepaisant įvairių nukrypimų į meninę ar reportažinę fotografiją, vis dėlto daugiausia nuotraukų parsivežu iš kelionių užsienyje, žygių Lietuvos miškuose bei kopimų į kalnus.

 
 

Unikalių kadrų paieškos
Mano kelionių fotografija - tai vaizdai bei dokumentika, galbūt kartais priartėjanti prie reportažo. Tam tikriausiai įtakos turėjo sąlygiškai nemaža žurnalistikos praktika. Savo fotografijos istoriją irgi pradėjau kelionėje. Pasiskolinta ranka užvedama „muiline" tada, prieš dvylika metų, fiksavau kelionės į Prahą akimirkas. Pirmieji kadrai, kaip ir įprasta, buvo „aš - prie Karlo tilto", „aš - centrinėje aikštėje", „aš - ir dar kokia nors įžymybė". Taip fotografuoti ir fotografuotis tuo metu buvau pamokytas. Sakė, atvirukų su Prahos vaizdais yra daug, fotografuokis taip, kad ir pats patektum į nuotrauką. Tačiau jau vėliau kuo daugiau fotografavau, tuo labiau supratau, kad standartiniai rakursai kelionių įspūdžių neperteikia. Lygiai taip pat, kaip jų neperteikia ir „plokščių" peizažų, vaizdų fotografavimas. Ilgainiui, pamėginus iš fotografijos „išsunkti" ir meną, suvokiau, kad kiekviena nuotrauka turi turėti tam tikrą „kabliuką" - ar tai būtų dokumentinis kadras, ar peizažas. Dokumentika prikaustė tuo savo šarmu, kurį jauti žiūrėdamas į nesuvaidintus kadrus, darytus prieš 10, 20 ar 50 metų. Kaskart mėgindamas užfiksuoti kadrą stengiuosi, kad jis būtų unikalus, nepasikartojantis nei laike, nei tiražuojamas, pasirinkti kitą rakursą, pastebėti įdomių kompozicijų, detalių. Kalnuose ar kituose tolimuose žygiuose labai dažnai būna daugiau nei vienas fotoaparatas, todėl įdomu vėliau išvysti, kaip kiekvienas fotografas pamatė tą patį vaizdą.

Skaudžios naujoko pamokos

Turiu prisipažinti, esąs savotiškas dinozauras, nes vis dar fotografuoju juostiniu fotoaparatu. Prieš metus netgi įsigijau naudotą „Nikon N75". Juostiniai fotoaparatai tolimuose žygiuose, kalnuose - vietose, kur be elektros tenka išbūti dvi tris savaites, atskleidžia savo privalumų. Kai kuprinė sveria 25 ir daugiau kilogramų, tenka skaičiuoti bei taupyti ir gramus. Be to, kuo mažiau jautrios elektronikos, tuo mažiau galimybių fotoaparatui sugesti dėl nepalankių sąlygų - dulkių, lietaus, šalčio ar smūgių.

Prie kuprinės pritvirtintas fotokrepšys gerokai palengvina fotografo gyvenimą
kalnuose. 2004 metai. Tadžikija, Fanų kalnai (Pamyro Alajus)
Bene daugiausia skaudžių pamokų išmokau pirmojo žygio į kalnus, Kirgizijos Tian Šanį, metu. Tuomet tempiau kone kilogramą sveriantį „Zenit-E". Blogai įdėta juostelė - ir įspūdingos, kelias paras trukusios kelionės traukiniu per Rusiją, Kazachstano pusdykumes, žaliąsias Tian Šanio priekalnes nuotraukos liko kažkur anapus. Dėl klaidingai nustatytos ekspozicijos bene du trečdaliai kadrų buvo gerokai peršviesti. Nepatyrimas lėmė ir tai, kad įdomiausiomis akimirkomis fotoaparatas likdavo nepasiekiamas, nes jį nešiojausi kuprinėje. Nesunku įsivaizduoti, kad sunkios kuprinės be didesnės priežasties nenusiimsi, nes būnant kalnuose ją užsidėti kainuoja jėgų ir laiko, nes reikia sustoti ir vėliau vytis draugus. Nešiotis gremėzdišką fotoaparatą, siauru dirželiu pakabintą ant kaklo, - menkas malonumas. Tuo pat metu bičiulis fotografavo lengva ir patvaria „Smena", kuri nekėlė problemų ir buvo visuomet po ranka.

Vakaras virš debesų. 2006 metai. Rusijos ir Gruzijos siena, Kaukazas

Vienas iš retų atvejų, kai lieka laiko fotografuoti laukiant, kol nusileis porininkas.
2006 metai. Rusijos ir Gruzijos siena, Kaukazas

Trumpas atokvėpis. 2002 metai. Rusija, Kaukazas
Vis dėlto likę geri kadrai buvo verti vargo, o klaidos neatbaidė nuo fotografavimo kalnuose ir noro ten tampytis veidrodinį fotoaparatą. Ir tai darau iki šiol - „muilinės" nenaudoju, nes norisi turėti aparatą, su kuriuo būtų galima kurti, improvizuoti, be to, veidrodiniu aparatu galima gerokai greičiau fotografuoti. Tiesa, „Zenit-E" atsisakiau gana greitai. Jis turėjo blogų savybių - daug svėrė, be to, šaltyje užraktas būdavo linkęs užšalti. Pavyzdžiui, Lietuvoje dar esant keliems laipsniams šilumos, užraktas sugebėdavo tik atsidaryti, o užsidarydavo po pusdienio, jau sušilęs prie laužo ar traukinyje. Be to, standartinis „Zenit-E" objektyvas buvo tvirtinimas sriegiu, be to, nebuvo tikslus - kontūrai nuotraukose išeidavo neryškūs. Nors ir paprastesnis, bet kur kas tikslesnis ir kokybiškesnes nuotraukas darydavo „Fed-3". Paprastai kalbant, „Zenit-E" nebuvo patikimas fotoaparatas, kuriam būčiau norėjęs patikėti žygių akimirkas. O kalnuose reikia maksimalaus patikimumo - patikimi turi būti batai, kuprinė, ledkirtis, virvė, žmonės.

Maži žmonės dideliuose kalnuose. 2006 metai. Rusija, Kaukazas

Stabdžiai aušinami kaukazietiškai. 2006 metai. Rusija, Kaukazas

Nelaimės kalnuose. Paskutinė alpinisto kelionė iš kalnų sraigtasparniu. 2006 metai. Rusija, Kaukazas
„Fotokorespondento" darbas kalnuose

Pirmuose mano fotoaparatuose nebuvo automatinio ryškumo nustatymo, bet tai nebuvo problema - įgudus rankiniu būdu nustatyti ryškumą užtrukdavo ne ilgiau, nei tai padarydavo automatika. Čia kur kas labiau pagelbėdavo pusiau automatinis ekspozicijos nustatymas, kuriuo džiaugiausi įsigijęs dvidešimties metų senumo „Canon Program AE-1".

Kalnuose naudinga išmokti užbėgti įvykiams už akių ir nuspėti, kada gali pasitaikyti įdomus kadras. Tada pakanka ir pigios „muilinės". 2005 metai. Kirgizija, Tian Šanis, Ak Šijrako kalnagūbris
Skaudžias pirmųjų kalnų pamokas išmokau gan greitai. Po poros metų prisiuvęs papildomus dirželius prie standartinio fotokrepšio pasigaminau krepšį, kurį patogu nešioti pasikabinus ant krūtinės. Tokiomis sąlygomis galėjau išsitraukti fotoaparatą nenusiimdamas kuprinės, eidamas. Nepaisant to, net ir turint fotoaparatą po ranka tenka užbėgti įvykiams už akių. Vadinasi, kartais reikia pabėgėti į priekį tiek, kad spėtum atgauti kvapą, nusitaikyti, spragtelėti ir neatsilikti nuo grupės. Arba nuolat vytis grupę spartinant žingsnius, nes buvo pasakyta: „Nori - fotografuok, bet grupės nestabdyk". Kalnuose, 3-4 kilometrų aukštyje, toks lakstymas su kuprine vargina, nes pagrindinė taisyklė ten - ramiu ir tolygiu asilo žingsniu stumtis į priekį. Nereikia nė sakyti, kad tai gerokai išsunkdavo. Bet pradėjus daugiau galvoti, mažiau reikėdavo dirbti kojomis. Adaptacija bei įgudimas padėjo gerokai sumažinti bėgiojimą. Įdomesnius kadrus pavyko išmokti pajusti, pamatyti dažniausiai iš anksto, dar prieš jiems sustojant į reikalingą kompoziciją. Taip pat - matyti, koks vaizdas gali būti įdomi nuotrauka. Tai, beje, padėjo išvengti daugelio niekuo neišsiskiriančių vaizdų, iššvaistytų kadrų. O jie žygio pabaigoje tampa kone aukso vertės.

Fotografą entuziastą, pirmą kartą esantį kalnuose, paprastai pažinti nesunku - jis kiekvieno sustojimo metu bėgioja ir pyškina į visas puses, daug nesusimąstydamas, ar kadras bus vertas dėmesio, ar ne. Pasitaikydavo, kad dar neprivažiavus kalnų bent trečdalis turimų kadrų jau būdavo išfotografuota. Kita vertus, tokiu būdu pasitaiko užfiksuoti ir netikėtų, nepakartojamų vaizdų. Todėl jau į antrąjį žygį pasiėmiau bent 10 juostelių, manydamas, kad geriau daugiau fotografuoti ir atsirinkti, negu sukandus dantis taupyti, leidžiant sau per dieną padaryti vos 7 kadrus. Tiesą sakant, vis tiek dažnai žygio pabaigoje tekdavo taupyti kadrus. Gal šie skaičiai, turint omenyje dabartinės skaitmeninės fotografijos galimybes, atrodo juokingi, tačiau tuo metu 10 juostelių 2-3 savaitėms atrodė tikrai labai daug. Kiti bičiuliai imdavo tik 3-4 juosteles.

Mažoji turistų palyda. 2004 metai. Tadžikija, Fanų kalnai (Pamyro Alajus)
Taisyti fotoaparato - peiliu, viela ir ledkirčiu

Paskutinį kartą dvi geras pamokas įgijau prieš porą metų - vieną skaudžią ir pamokomą, kitą - tik pamokomą, pradėjus ilgą 24 dienų žygį įdomiuose, mažai turistų bei alpinistų lankomuose kalnuose. Tą kelionę buvau pasiruošęs dokumentuoti itin išsamiai - turėjau bene 14 juostelių. Tačiau spėjau išfotografuoti vos dvi, kai trečiąją žygio dieną iš rikiuotės išėjo mano „Canon Program AE-1".

Lauko sąlygomis taisome fotoaparatą, gaminame ir bandome baterijų paketą. 2005 metai. Kirgizija, Tian Šanis, Ak Šijrako kalnagūbris
Iš pradžių atrodė, kad nusilpo baterija, kuri tiekia energiją elektroniniam užraktui - vienam iš dviejų elektroninių šio aparato įtaisų. Pakeitus bateriją, situacija nepagerėjo. Kadangi grupėje buvo elektrotechnikos mėgėjų, palapinėje sniegynuose, siaučiant pūgai, ėmėme konstruoti išorinių baterijų paketą naudodami turimus įrankius - ledkirtį vietoj plaktuko, kuriuo gaminome kontaktus iš turėtos vielos, peiliu ir lipnia juosta, kuria izoliavome laidus bei suklijavome AA tipo baterijas į vieną paketą. Radome netgi būdą, kaip kontaktus pritvirtinti prie fotoaparato. Srovė tekėjo - tą patikrinome liežuviu, tačiau fotoaparato užraktas suveikdavo tik kartais ir be jokio dėsningumo. Tai dar kartą priminė, kad ir keletą metų išbandyta technika staiga gali nustoti veikti. Laimė, fotoaparatų grupėje buvo daugiau - teko dalytis viena „muiline" su drauge. Čia gavau kitą svarbią pamoką - nuotraukas kuria ne fotoaparatas, o žmogus. Jeigu sugebi fotografuoti, mokėsi nufotografuoti bet kokiu aparatu.

Fotoaparatas turi būti po ranka, nes fotografuoti kartais tenka stovint iki pusės vandenyje. Keliamės per upę. 1999 metai. Rusija, Kamčiatka

Po pietų. 1999 metai. Rusija, Kamčiatka
Kartais svarbu momentas

Šiais metais kelionei į Tadžikijos kalnus savo fotokrepšio turinį papildžiau dar itin paprastu skaitmeniniu kompaktiniu fotoaparatu, nes kuo sudėtingesni žygiai, tuo didesni reikalavimai fototechnikai. Fotokrepšys ant krūtinės labai patogu, kai reikia eiti ilgus atstumus. Tačiau prireikus lipti į statų šlaitą, uolas, naudotis virvėmis, krepšį su visu fotoaparatu tenka įdėti į kuprinę. Tokioje situacijoje lengva, kišenėje telpanti skaitmeninė „muilinė" - patogus ir geras sprendimas. Pirmiausia ja galima fotografuoti viena ranka - kur nors lipant paleisti abi rankas pavojinga. Todėl rinkdamasis daugiausia dėmesio kreipiau į svorį, galimybę nustatyti jautrumą (ISO) ir ryškumo nustatymo greitį bei kainą. Juostinis fotoaparatas - kai reikia kokybės ir didesnių kompozicijos galimybių, skaitmeninis - momentams užfiksuoti, nes tuo metu pats momentas svarbesnis nei nuotraukos kokybė.