Atlaso kalnai (arab. جبال الأطلس) – kalnų sistema šiaurės vakarų Afrikoje, Maroko, Alžyro ir Tuniso teritorijose. Nusidriekę šiaurės rytų kryptimi ~2000 km. Aukščiausiai iškyla Maroke, kur sudaryti iš paralelinių kalnagūbrių (Er Rifo, Vidurinio Atlaso, Aukštojo Atlaso ir Antiatlaso) bei vidinių plynaukščių (Aukštosios plynaukštės, Maroko Mesetos), taip pat denudavusių ir akumuliacinių lygumų. Alžyro teritorijoje išsidėstę Oreso kalnai, Sacharos Atlasas bei Tel Atlasas. Vidutinis kalnagūbrių aukštis 2000-2500 m, aukščiausia vieta yra Aukštajame Atlase – 4167 m (Tubkalio k.). Aukščiausi kalnagūbriai turi alpines reljefo formas. Einant į rytus kalnagūbriai žemėja, kol Tunise galiausiai pereina į neaukštus kalnus ir kalvas (Tuniso Atlasas).
Atlaso kalnai susiformavo paleogeno pabaigoje ir neogene. Priklauso alpinei kalnodarai. Dažni žemės drebėjimai. Sudaryti iš žėručių, mergelių yra senųjų vulkaninių uolienų. Geležies, švino, cinko, kobalto rūdų, fosforitų, naftos telkiniai.
Atlaso kalnai išsidriekę tarp subtropinės ir tropinės klimato juostos. Vakariniuose iš šiauriniuose šlaituose iškrenta 1000-1800 mm kritulių per metus, centrinėje dalyje – 400-600 mm, pietinėje dalyje – mažiau nei 300 mm. Atlaso ledyuose ištakas gauna Um er Rbijos, Šelifo upės. 800-1200 m aukštyje auga visažalių krūmų ir medžių sąžalynai, akmeninių ir kamštinių ąžuolų giraitės, iki 1700 m – mišrieji miškai (ąžuolai, klevai, Atlaso kedrai), iki 2200 m – spygliuočių miškai. Sausuose centriniuose ir pietiniuose rajonuose būdinga krūminė kietalapė augalija, žolynai (liucerna, kietis, kupranugarinė žolė ir kt.).