Naujienų archyvas
2009.06.10
Uolų laipiotojų kelionė į JAV - pabaiga
Pasibaigus visiems laipiojimo malonumams, beliko tik sugrįžt namo. Šarukui su Donce kelias namo buvo tiesus ir aiškus. Iškart, sekančią dieną po Royal Aches ir Higher Cathedral Spire šturmo, jie susėdo į savus lėktuvus ir išskrido namo. Mes su Tomeliu namo labai neskubėjom (taip bilietus nusipirkom) ir patraukėm į mirties slėnį. San Franciską apžiūrėt spėjom per pusdienį dar prieš kompanionams išskrendant, laipiot jau nesinorėjo, tai likusias 2 dienas JAV nusprendėm praleisti žemiausioje ir, turbūt, karščiausioje Šiaurės Amerikos vietoje - Death Valley. Tomelis dar prieš išvažiuodamas buvo prisikaitęs apie tą dykumos slėnį ir labai norėjo pamatyt visas mistiškiausias jo vietas. Pirmasis, ne toks ir mistiškas, bet įdomus faktas, kad slėnyje yra žemiausias Šiaurės Amerikos taškas - išdžiuvusio ežero druskingas dugnas, kurio aukštis virš jūros lygio yra neigiamas - 86,6m žemiau jūros lygio. Antra, gerokai mistiškesnė vieta yra kito išdžiūvusio ežero dugnas, vadinamas Race Tracker. Ežero dugne sudžiūvęs molis yra toks lygus, kad amerikonai jį pasivadino lygiausiu pasaulyje natūraliu paviršiumi. O ant to dugno gyvena judantys akmenys. Niekas nematė kaip jie juda, bet visi atvykę gali pamatyti akmenų judėjimo pėdsakus. Nuo daugelio ant dugno gulinčių akmenų tęsiasi ilgesnės ar trumpesnės šliūžės. Pažiūrėjus, akivaizdu, kad kažkokiu būdu akmenukai pačiužinėjo kažkada dar šlapiu buvusiu ežero dugnu. O dabar, moliui sustingus, jie vargšai užstrigo ir guli savo nutiesto kelio gale. Trečias įdomus Death Valley objektas vulkano krateris. Krateris ne labai didelis ir vulkanas neaukštas. Iš vis tokio kaip vulkano ir nėra, bet duobė kraterio didelė. Mokslininkai sako, kad prieš 2000m vulkanas vieną kartą išsprogo ir paliko kraterio duobė, daugiau jokių gyvybės ženklų mirties slėnio vulkanas ir nerodė. Mirties slėnyje pilna įdomių objektų: įvairiaspalvių kanjonų, natūralus tiltas per vieną iš jų, pustomo smėlio kopų, druskos laukų ir spalvotų kalnų. Tik bėda ta, kad mus tam slėnyje užpjovė 43oC kaitra ir visi tie objektai mūsų dėmesio ilgam patraukti nesugebėjo. Visą dieną prasibastę slėnyje, vakare jau važiavom atgal į San Franciską. Jame prieš lėktuvą dar spėjome pabraidyt po Ramųjį vandenyną. Atgal skridom ne taip įdomiai kaip į priekį. Ir dabar jau visi sveiki, patenkinti ir kupini gerų įspūdžių sėdim namuose.
Juras
Šaltinis - Vilniaus Universiteto žygeivių klubo svetainė, http://www.vuzk.lt/
Skaityti visas naujienas.
